Viskas turi ribas.

Lėtai priėjau prie Simonos, kuri stovėjo nugara į mane.

-Kas čia nutiko, kodėl tavo namuose policininkai?

Ji lėtai atsisuko ir pažiūrėjo ašarotom akim.

-Ei, kas nutiko?

-Mano-o tėvai.-išlemeno kelis žodžius ir stipriai apsikabino mane.

-Kas su tavo tėvais?-apkabinau ją per pečius.

-Jie mirė.-kūkčiodama atsakė.

Mane išpylė šaltas prakaitas. Pradėjo drebėti rankos. Staiga prie namo privažiavo greitosios medicinos automobilis. Po kelių akimirkų į jį jau dėjo ant neštuvų paguldytus Simonos tėvus.

-Panele, Keil. Prašome pasirašyti čia.-vienas iš medikų laikė neaiškų lapą.

-Kas čia?-įsikišau.

-Sutikimas, kad leidžiama atlikti su kūnais įvairius tyrimus.-Simona atsisuko į jį ir paimė tušinuką į rankas.-Jei ką sužinosime, mes jums iš karto pranešime. Kol kas galime pasakyti, tik tai, kad tai nebuvo savižudybė, moters kūnas buvo subadytas peiliu, o vyrui šauta į galvą. Užuojauta dėl tėvų.-pridūrė jis ir įsėdęs į automobilį išlėkė į ligoninę.

Kuomet išvažiavo policininkai, stovėjome vieni kiemo vidury. Keli kaimynai vis žvilgčiojo pro langus, kiti praeidami sustodavo ir kažką kalbėdavo. Pro praviras namų duris galėjai matyti kraujo klaną ant grindų.

-Važiuojam pas mane, gerai?-ji atrodė baisiai, visas veidas buvo raudonas, iš akių vis liejosi sūrios ašaros.

-Ne, tu pasiimk mano mašiną ir važiuok iš čia. Aš liksiu.

-Aš tavęs nepaliksiu vien..-nespėjus baigti sakino ji mane pertraukė.

-Ar neaiškiai pasakiau, aš lieku.-įėjo į namus ir uždarė duris.

Jaučiausi siaubingai. Aš norėjau jai padėti išgyventi šią sunkią valandą, bet ji to nenori.
Įsėdau į automobilį ir jį užkūriau. Kelias sekundes dar žiūrėjau į namą, kol pagaliau pajudėjau iš vietos. Buvo sunku vairuoti dėl to, kad bijojau, jog po tokios nelaimės, ji nesugalvotų nusižudyti.

:::

Už lango jau temo. Sedėjau didžiąjame kambaryje. Televizorius buvo įjungtas, bet neturėjau jokio noro jį žiūrėti. Galėjau išsikraustyti iš proto mąstydamas ar Simonai nieko nenutiko.
Neiškentęs paimiau telefoną į rankas ir surinkau jos numerį. Vienas signalas.. Du..

-Klausau.

-Čia Ignas..kaip jauties?

-O kaip tu manai? Aišku, kad blogai.-pro ašaras bandė kažką pasakyti.-Neskambinėk man. Noriu pabūti viena.

Kai norėjau dar kažką pridurti pasigirdo pypsėjimas, kuris reiškia, kad ji padėjo ragelį.
Numečiau telefoną ant stalo. Dabar bent jau žinau, kad jai viskas gerai.
Mano laimei tėvų namie nebuvo. Todėl nuėjau į savo kambarį. Iš po lovos išsitraukiau butelį degtinės ir prarijau jos kelis gurkšnius. Šiandien prisigerti nenoriu, todėl užsukau ir padėjau ten kur jis buvo.
Staiga išgirdau į kiemą ivažiuojantį automobilį. Pažvelgiau pro langą. Ten ne tevų mašina.  Išjungiau šviesas ir sedėjau tyloje. Maniau, kad pagalvos, jog nieko nėra namie, bet dėja mano ausis pasiekė skambutis į duris.

::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::

Na ką. Mano akimis ir čia nieko

gero nėra,nors ir stengiausi kažką

išgauti iš savo visiškai

nedirbančios galvos.

Bent jau vieną padariau: Parašiau

DAUG greičiau:D

Luiza.

Rodyk draugams

http://www.youtube.com/watch?v=UAWcs5H-qgQ  Sena, bet gera daina <33

:::

Iš gilaus miego pažadino saulės spinduliai, bei šiltas vasaros vėjas pučiantis pro atidarą langą. Pramerkiau akis.

-Labas rytas.-drebantis Igno balsas pasiekė mano ausis.

-Labas.-išlipau iš lovos. Nužvelgiau save. OMayGad, kur mano maikė? Apibėgus lovą radau ją numestą ant grindų, užsidėjus pažvelgiau į Igną. Jis sėdėjo ant krėslo pasirėmęs galvą.-Kas nutiko?

-Ne nieko, viskas ore.-tokie jo žodžiai mane nustebino.

-Klausyk kažkas yra.-Ignas pažvelgė į mane.

-Aš tiesiog nepamenu kas vakar nutiko. O kai pabudau pamačiau, kad mes buvome vien su apatiniais.-atsistojęs priėjo prie manęs. Tai baugino.-Ir dabar aš nežinau net ką galvoti.

-Tu turi omeny, ar mes to nedarėme?-pati neturėjau žalio supratimo kas vakar įvyko.

Ignas linktelėjo galva. Dievaži, protas užsiblokavo…

-Varau namo.-pradėjo krautis daiktus.

-Ei, aš ir nebenoriu čia būt. Gal pavešt?

Jis linktelėjo.-Tik greičiau kol visi nepabudo. Aš trumpam einu pas Harį.-tai pasakęs išdūmė iš kambario ir paliko mane vieną.

Vos po kelių akimirkų buvau susikrovisi visas savo šmutkes į automobilio bagažinę ir ramiausiai sedėjau prie vairo. Vis galvojau negi tai tiesa. Negi aš nekalta? Staiga krūptelėjau, kuomet kažkas atidarė duris. O taip, tas kažkas tai Ignas.

-Išlipk, vairuosiu aš.

-Klausyk, čia mano ratai, todėl pati ir vairuosiu.-jis paėmė mane už rankos ir ištempė iš mašinos.

-Sėsk į keleivio vietą ir greičiau.

-Tu čia ne per naglai?-keistai pažvelgiau į jį ir nenoriai įsėdau. Ouu.. supratau. Jam neLYGIS, kad jį vežtų mergina.

-Ignut, mano meile. Kur bėgi?-nevisprotė Eva pradėjo bėgti link automobilio.

-Nu nafik.-jis greitai užvedė variklį ir spausdamas greičio pedalą, tiesiog žaibo greitumu pasišalino iš kiemo.

Važiavę keliuku pagaliau atsidūrėme autostradoje. Buvo tylu. Joks žodis nebeišsprūdo iš jo lūpų. Akys žvelgė tiesiai. Jaučiausi nejaukiai, nes galėjau girdėti net savo širdies plakimą.
Po ilgo tylėjimo pagaliau jis išdrįso kažką pasakyti.

-Tai tu irgi nieko neatsimeni? Ta prasme kas vyko vakar?

-Deja, ne.-pažvelgiau į jį.

-Blemba, viskas taip šūdinai.-trenkdamas delnu į vairą, netyčia paspaudė signalą ir jis sucypė kaip niekad garsiai.

-Raminkis, gerai?

-Sori.

Štai ir visas mūsų pokalbis. Vėl įsisvyravo tyla.

:::

Ignas įsuko į gatvelę kurioje aš gyvenu. Pro atidarą langą išvydau kelis policijos automobilius stovinčius prie mano namo.

-Stok!-sušukau ir išlipau iš mašinos.

-Piliete, jums čia negalima. Šiuo metu yra tiriamas nusikaltimas.

-Ką? Koks nusikaltimas, apie ką jus kalbate?-pažvelgiau į pareigūną.-Aš čia gyvenu.-Bandžiau pro jį praeiti, bet jis manęs nepraleido.

-Sakiau, kad jums čia negalima.

-Kas vyksta? Kodėl negaliu įeiti į savo namus?

::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::

Nepykit žmonės, kad taip ilgai nerašiau, tiesiog buvau labai užsikrovusi ir neturėjau laiko.

Nors nedaug ir nieko gero, bet kitą kartą bandysiu parašyti DAUG geriau ir DAUG daugiau.

:>>

Rodyk draugams

-O, joptvaimat!-surikau.

-Dar kartą, labas, mažiuk.-ant lovos gulėjo pusnuogė Eva.

-Pas tave gal smegenys pūliuoja?-kreivai pažvelgiau į ją.-Pasižiūrėk kaip tu atrodai..

-Gražiai.-staiga ji pakilo nuo lovos ir pradėjo artitis prie manęs.-Gal nori pažaist?

-Tu išsigydik smegenų sutrenkimą pirmiausia..-žengiau žingsnį atgal ir su ranka ieškojau rankenos.

-Nebūk toks, juk žinau, kad mane myli.

-Ne nu, blet, tu ir vėl pradedi.-staiga suradau rankeną ir nulenkęs ją atidariau duris.

-Juk tai tiesa..-jos žingsniai pagreitėjo, o aš išdūmiau iš kambario.-Ignuti, nebėk, nes vistiek pagausiu…

Greitai įlėkiau pro pirmas pasitaikiusias duris į kažkieno kambarį.

-Sory, kad įsilaužiau čia taip netikėtai, bet koridoriuje bėgioja kažkokia nuoga, nevisprotė padla.

Tuomet pakėlęs galvą išvydau, Simoną.

Pamačiau Jos gražius šviesius plaukus, mėlynas akis, ir puikiai įdegusią odą. O jos šypsena, mane pamačius…tiesiog užbūrė. Ir kaip aš galėjau to nepastebėti anksčiau.

-Spėju toji padla, tai EVA?

-Jo, tu..tu teisi.-pagaliau atsistojau visu savo ūgiu.

-Slėpkis čia kiek nori.-o jos juokas…trūksta žodžių jį apsakyt.

-Dėkui.-prisėdau ant lovos krašto.

-Tai kas čia tokio buvo, kad nuo jos slepies?-ji vėl nusijuokė.

-Ai.. ilga istorija…-prisijungiau prie jos juoko.

-Laiko turiu. Pasakok.

Taip kalbėdami mes sulaukėm dviejų nakties. Jau skaudėjo akis tad abu atsigulėm į lovą ir bandėm užmigti. Dėja, pastangos išėjo veltui, nes apačioje girdėjosi balsai, muzika, tuo labiau į akis skverbėsi šviesa nuo apšvietimo.

-Nesimiega, a?-Sima atsisuko į mane.

-Ne, kaip matau ir tau.-Nusijuokiau.

-Pala, lyg tais turiu kai ką.-ji greitai išlipo iš lovos ir pradėjo raustis krepšyje.-Vo.-atsukus į mane brendžio butelį šūktelėjo.

-Iš kur tu jį gavai?-net akys išsišiepė pamačiusios alkoholį.

Ne, gerti aš nemėgstu. Bet.. kartais, reikia. Profilaktiškai. Kartais reikia pabėgti nuo viso to nuobodaus gyvenimo, prisigerti, o ryte atsikelti su skaudančia galva.

-Ai, ilga istorija.-nusijuokė.

Greitai grįžus į lovą įteikė man butelį į rankas.

-Atsuk.

Paimiau jį ir vos ne vos atsukau. Kamštelis buvo lyg priklijuotas su super klijais.

-Nu tai ką už šį party.-prieš nurydamas didelį gurkšnį pasakiau.

-Ei neišgerk visko, aš irgi noriu.-pačiupdama butelį pridūrė, ir atsigėrė gerklę deginančio brendžio.

Per ~dešimt minučių buvom girti, ir alkoholio daugiau neturėjom.

Pasaulis pradėjo suktis šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu, todėl buvo sunku susigaudyti aplinkoje. Liežuviai pynėsi.. buvo sunku kalbėti. Miegas ėmė dar labiau tad nesipriešindamas jam atsiguliau ir per kelias sekundes užmigau..

***

Sumautas rytas. Skauda galvą, dar čiučiut sukasi pasaulis. Vos tik išlipęs iš lovos pro langą pamačiau ant žemės kritusius žmogus, turbūt vakar buvo audringa naktis, kad nespėjo nueiti iki lovų. Atrodė kaip laukas po mūšio pilnas lavonų.
Perbraukiau rankomis veidą ir kelis syk stipriai sumirksėjau. Jaučiausi toks sunkus. Pavargęs. Išsekęs. O DIEVE, man reikia išgert. Man buvo nesvarbu kaip atrodžiau, o atrodžiau tikrai kaip nesveikas. Vien tik su apatiniais nusileidau į pirmą aukštą. Mano laimėi dar niekas nebuvo atsikėlęs, tad imiau ieškoti alkoholio atsargų. Bent lašo.. O! Ant palangės stovėjo pustuštis degtinės butelys. Greitai jį pagriebdamas nuryjau gerą gurkšnį ir.. pasijutau geriau. Atgaiva mano kūnui.

Palikdamas degtinę ramybėje nulėkiau į kambarį rūbų. Juk visą dieną nevaikščiosiu su triūsikais. Laimė, radau kelnes, o maikė dingo kaip į balą. Staiga akys užkliuvo už kietai miegančios Simonos.. Tik po kelių akimirkų susivokiau, jog ji miega su apatiniais.

O, Begemote švenčiausias, nieko neprisimenu, kas vyko vakar… Tikiuosi, kad mes to nedarėme….

*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*

Na štai!!! Žinau, kad nelabai įdomus, bet man
trūksta idėjų, todėl  labai persiprašau. Ir bandysiu
kitą parašyti įdomesnį. :))

LUIZA!!!

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Simona,
Šiandien su niekuo nesusitik, lauksime svečių.
Mama.

-Kas ten per svečiai?-paklausiau pati savęs.

Išmesdama popieriuką prisiminiau, kad šiandien pas Kamilą rengiamas tūsas. Greitai prilėkdama prie tašės, emiau joje knistis kol suradau telefoną. Susieškojau mamos numerį ir paspaudžiau žalią mygtuką. Vienas signalas..Du..

-Klausau.-mamos balsas nutraukė tylą.-Simona, tu namie?

-Taip namie.-greitai atsakiau.-Klausyk, šiandien susitinku su Kamila.

-Tu skaitei mano raštelį ar ne?-riktelėjo į mobilųjį.-Aiškiai parašiau, kad šiandien su niekuom nesusitik.

-Aš tau prieš savaitę jau sakiau, kad susitiksiu su ja.-išpyliau žodžius. Jai sklerozė ar kas?

-Ką jūs ten veiksit, kad taip svarbu ten būti?

Truputį pasimečiau, todėl pasakiau pirmą į galvą šovusią mintį.

-Jos gimtadienis, aš jai net dovaną nupirkau.-garantuotai neleistų jeigu pasakyčiau, kad bus vakarėlis, daug žmonių, alkoholis, bemiegės naktys. Jai tai kone tragedija, o man tiesiog geras laikas su draugais.-O kas ten per svarbūs svečiai, kad privalau sedėti namie?

-Turėjo ateiti mano draugė.

-Ką aš su jumis veiksiu?-turbūt sedėčiau ant lovos krašto ir klausyčiau ką jos burba.-Todėl aš šiandien nakvosiu pas Kamilą,  o tu pasikviesk nakvoti draugę.

-Gera idėja.-sušuko mama.-tai gerai pasibūkit.-ir tada… pypt pypt pyt - padėjo ragelį.

-Tai kas be ko.-numesdamą telefoną ant lovos suburbėjau sau panosėj.

*.*.*.*.*.*.*.*.*.*.* po 7 valandų *.*.*.*.*.*.*.*.*.*.*

Buvau visiškai pasiruošusi geram vakarėliui. Visi reikalingiausi daiktai buvo sukrauti į didžiulę tašę, kurią vos ne vos nutempiau į automobilio bagažinę. Dar kartą apsižvalgiau namuose, pažiūrėjau ar nieko nepamiršau ir kai buvau įsitikinusi, kad viskas gerai tik tada užrakinau duris ir nuėjusi prie automobilio į jį įsėdau. Užkūriau variklį ir nestipriai spausdama greičio pedalą pajudėjau iš vietos, o netrukus jau važiavau greitkelyje.

Tamsias Los Angelo gatves apšvietė žibintai. Danguje kabojo mėnulis, o aplink jokios žvaigždės. Stipriai laikydama vairą valdžiau greitai lekiantį automobilį. Vis pažvelgdavau į pralekiančius medžius. Staiga parodžiau posūkį ir pasukau automobilį į dešinę pusę, kur buvo vien žvyras. Teko sulėtinti automobilį. Įjungiau ilgas šviesas. Pravažiavusi kelis namukus, atsidūriau prie rastinio namo. Kieme stovėjo Hario automobilis, tad savąjį pastačiau už namo po medžiu. Vos išlipus mane pasitiko Kamila. Išskėstomis rankomis priėjo prie manęs ir stipriai apkabino.

-Atvažiavai!-džiaugdamasi sušuko ji.

-Yes, aš čia.-nusijuokiau.

-Bet žinok tu turėsi pabūti ilgėliau.-nusišypsojo ir pridūrė.-Vakarėlis pratęstas trim dienom.

-Tai taip išeina, kad tūsinsimės šiandien, ryt ir poryt?-greitai paklausiau išsitraukdama iš bagažinės tašę.

-Atspėjai.-nusijuokė-taškysimės!!!

Prisijuokusios nurimome ir  įėjome į namo vidų. Čia buvo beGalo jauku. Nusekiau paskui ją į antrą aukštą, kur buvo šešios durys. Įėjus pro pačias pirmąsias įžengiau į didžiulį kambarį, kuriame buvo židinys, lova, plazminis televizorius.

-O, Dieve kaip čia fainai.-suklykiau.

Ji tik nusišypsojo plačia šypsena ir paėmusi iš manęs tašę, padėjo į spintą. Bet kas geriausiai čia buvo balkonas, pro kurį matėsi visas kiemas.

-Bet šiuo kambariu turėsi dalintis.-nutraukė mano nustebimą.

-Su kuo?-suraukiau kaktą. Pusės žmonių iš čia esančių nepažįstu.

-Jis tuoj ateis.-pridūrė.-einu jo pakviesti.

Kami išėjo iš kambario ir paliko mane vieną - nežinioje. Žinojau tik tai, kad negalėsiu išsidrėbti per visą lovą ir knarkti kiek norėsiu. Nužygiavau į balkoną ir pažvelgiau į žmonės apačioje. Jų buvo daug ir tik kelis veidus atpažinau iš karto. Staiga išgirdau kažką įeinant į kambarį. Apsisukau ir greitai nubėgau pažiūrėt.

*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*

Tikiuosi, kad jums patiko, ir atsiprašau, kad teko ilgai palaukti. LAUKIU KRITIKOS. :))

Luiza. ;)

Rodyk draugams

TIEMS KURIE SKAITO MANO BLOG’Ą,

Deja įkvėpimo nebuvo, todėl skyrelis gali būti ne toks įdomus. Atsiprašau iš kart.

********************************************************************************************

-Nemiegi?-tyliai sukuždėjo mama.

Buvau užsimerkęs ir apsimečiau, kad sapnuoju devintą sapną, tik todėl, kad ji nesuprastų jog gėriau.

-Žinau, kad nemiegi.-o taip, ji viską žino.

-Gerai, sakyk ko nori, nes aš labai noriu miegot.

-Na kaip čia tau pasakius.-ji truputį patylėjusi vėl prabilo.-Na manęs ir tavo tėvo dvi savaites nebus namie. Rytoj anksti ryte išskrendam į Čikagą. Pinigus paliksim ant virtuvės stalo, kad nepražūtum. Ir prašau jokių vakarėlių, nebent tik keli draugai.

-O, tai smagu jums bus.-tiesą sakant tikrai norėjau miegoti.-gerai, gerai. Jokių vakarėlių.

-Gerai, pasitikiu tavimi. O pala…-ji suraukė kaktą.-…kodėl čia trenkia alkoholiu? Tikiuos, kad negėrei, nes kitaip…

Staiga ją pertraukiau.

-Mama, gal tau sloga?-atsisukęs į ją prakalbau.-jokiu alkoholiu čia nedvokia.-peršikau. Jei ji sužinos, kad gėriau. NAMŲ AREŠTAS iki GYVOS GALVOS.

-Gerai, tikiu tavimi. O dabar miegok, nes akys raudonos.-jos žvilgsnis buvo nepatiklus, nors ir sakė žodį ”tikiu”.

-Aha.-sumurmėjau ir kritau į minkštus patalus.

*-*-*-*

Rytas buvo gan tylus. Tiksliai, tėvų nėra. Aš vienas ir galiu daryti ką tik noriu.

Lėtai išsiropščiau iš lovos vis dar valdomas lašo alkoholio.

-Reik į dušą.-gera idėja atėjo į  mano galvą.

Nuėjau į vonios kambarį, kuris kvepėjo rožėm. Nusirengiau ir įlipau į dušo kabiną. Per mane bėgo milijardas ledinių lašų. Kol galiausiai užsukau čiaupą. Išlipau iš kabinos ir nusivaliau šlapią kūną rankšluosčiu, bei apsirengiau savuosius rūbus, nors ir norėjau vaikščioti po namus nuogas. Perbraukdamas rankomis veidą nuėjau į virtuvę ir užsikaičiau vandenį, išsitraukiau švarų puodelį - kurių čia buvo daug ir įsidėjau kupina šaukštelį kavos. Vanduo dar virė, tad teko palaukti, kol galėjau įsipilti jo į puoduką, ir pajausti stiprios rytinės kavos kvapą. Pasiimdamas puodelį į rankas nuėjau į didįjį kambarį, įsijungiau televizorių kuriame ir taip nieko gero nerodė, atsisėdau ant sofos, ir ėmiau gurkšnoti gerklę deginančią kavą. Buvo tikra palaima mano sunkiam rytui, kada nesupranti nei kur esi, nei ką vakar gero darei, apskritai ji suteikė man energijos ir žvalumo. Staiga kišenėje buvęs telefonas ėmė nė iš to nė iš to skambėti. Išsitraukiau ir pažvelgiau į ekraną. Haris.

-Nu ,žmogau, gyvas?-mano balsas pralenkė jo.

-Nu kaip čia pasakius, galvą skauda ir tiek.-nusižvengė kaip arklys.-žie, o tu varysi į Kamilos ruošiamą vakarėlį?

-Kelintą valandą?

-Tipo nuo dešimtos vakaro iki pat ryto.-nusižiovaudamas ištarė žodžius, kuriuos vos supratau.-Pas ją sode, ten bus ežeras ir tram pam pam.

Kamila, peroksidinė blondinė, pilna humoro jausmo. Su ja neliūdna, bet kartais ji tiesiog užknisa.

-Jo varysiu, o tu bro?-pamąstęs paklausiau.

-Tai jo, čia tik ji manęs paprašė, kad tavęs paklausčiau ar atvarysi.-vėl nusižvengė.

-Davai tada.-atsisveikinau ir staiga išgirdau ”pyp pyp pyp” -padėjo ragelį.

Padėjau telefoną ant stalo prieš tai pažiūrėdamas kiek valandų. Dabar buvo puse pirmos dienos. Neblogai miegojau-pamąstęs, išsidrėbiau ant sofos ir įsistebeilijau į televizorių.

*-*-*Po 7.30 valandų*-*-*

Jau buvau ir apsirengęs ir kitas šmutkes pasiėmęs, nes paskambinusi Kamila pranešė, kad vis dėl to pratęsė vakarėlį ne dviem, o trim dienom. Tai išeina, kad gersim šiandien, rytoj ir poryt. Žodžiu taškysimės.

Mąsčiau ar važiuoti su savo mašina ar, kad kažkas pavežtų. Vis dėl to ta sodyba gana toli, o miego trūkumas begalinis. Bet neilgai laukus prie namų prisistatė Haris, su savo automobiliu. Prieš įšokdamas į jo Mersą uždariau visus langus namuose, aptvarkiau virtuvę ir užrakinau duris.

-O mes būsim ne per anksti?-numesdamas savo krepšį ant galinės sėdynės paklausiau.

-Ne, nes vakarėlis paankstintas, vyks devintą. Tai kaip sakant pačiu laiku.-paspaudus greičio pedalą, mašina pajudėjo iš vietos.

Net nepastebėjau kaip pradėjom važiuoti autostrada, ant šimto dvidešimties. Niekada nebuvau pas Kamilą sodyboje, apskritai nustebau, kad ji sumanė surengti party. Važiavome mašina kurioje garsiai skambėjo muzika. Nuotaika buvo nei tokia nei anokia, bet maniau, kad per tas tris dienas ji taps beprotiškai gera.

Staiga pasukome į dešinę ir važiavome žvyro nusėtu keliu. Devinta valanda, o nieko beveik nesimato, todėl Haris įjungė ilgas šviesas. Bevažiuojant tiesiai, pravažiavome kelis kaimo namelius, kol neprivažiavom didelio rastinio namo. Haris pastatė automobilį kieme ir mes abu išlipom. Kieme buvo baseinas, iš rąstų pagaminta pavėsinė, netoli manęs esančiame narve sėdėjo šuo, kuris buvo piktas ir man jis nepatiko iš pat pirmo karto. Staiga mano akys užkliuvo už merginos. Ji buvo gerai man pažįstama, jos veidas, akys, lūpos.

-O šūde!-tyliai sušukęs atgręžiau jai nugarą.

Rodyk draugams

Staiga prieš akis išdygsta Hario veidas. Akys raudonos, paakiai juodi, visas šlapias kaip lapas, ir rankose laikė butelį brendžio.

-Biče, nepyk, kad vakar išvariau, bet žinok, aš buvau per daug apsvaigęs, ir negirdėjau ką pats kalbu. Net iš namų išvariau savo geriausią draugą.-jo balsas vis dar buvo permirkęs alkoholio.-gal galiu į vidų?

Ištiesęs ranką į namų vidų, įleidau jį ir uždariau duris. Sekiau jį iš paskos, kol jis nepriėjo virtuvės ir neatsisėdo prie stalo ant kėdės.

-Žinau, kad negeri, bet..-jis pažvelgė į butelį kuris stovėjo ant stalo priešais jį.

-Ai, dėjau aš ant visko.-ištraukiau du stikliukus ir padėjau prie brendžio.-Įpilk.

Jo veidas iškart pasitaisė. Atsirado šypsena, o rankos pylė į stikliukus alkoholinį gėrimą. Pripylus pilnus, paėmiau vieną į rankas.

-Nu ką. Už panas.-jo balsas nuskambėjo tarp virtuvės sienų, ir vienu gurkšniu išgertą gėrimą pakeitė kitas pilnas stikliukas.

-O, dabar už..-nieko nesugalvojęs ištariau..-už viską.

Po šio stikliuko atsirado kitas, kuris buvo už nieką, kitas už tėvus, dar kitas už save, dar kitas už tai, kad buvo skanu, kol butelis nebuvo tuščias. Mažytis lašas plūduriavo ant dugno, kurį Hario burna prarijo iš kart.

Tada prisiminiau, kad šaldytuve gulėjo kelios bonkos alaus. Netrukus juos išsitraukęs, jau laikiau vieną savo rankose, o kitas buvo stipriai suspaustas tarp Hario rankų.

Vienas gurkšnis po kito, ir mes jau nebežinojome kur esame. Tiesa, juk mes mano chatoj. Padėję galvas ant virtuvės stalo kliedėjom kažkokias nesąmones. Mums pynėsi liežuviai, nes alkoholis paveikė mus stipriai. Kalbėjome apie tai kaip norėtume grįžti į praeitį, bet kažkaip labai išplėstai, kadangi vos prabilę apie tai nukrypome prie ateities. Ai, vistiek nieko nesuprantu, tik retkarčiais išgirstu kaip jis man dėsto savo mintis, apie jo senelio karvę. Buvau girtas kaip tapkė. Stiklinėmis akimis, apžiūrinėjau aplink mane esančią aplinką ir bet ką kalbėdamas pasakojau apie mergas. Jis nelabai klausėsi. Tiesą sakant jis miegojo. Miegojo? Na jau ne, pas mane niekas nemiegos.

-Kelkis.-papurčiau jį už peties, bet jis nepabudo.-Kelkis!-dar kartą jį pajudinau, bet rezultatas nulis, kaip knarkė taip ir knarkia.-Kelkis, durniau, mergos atėjo.-po šių žodžių jis lyg prablaivėjo.

-Kur?-išsprogusios akys dairėsi aplinkui.

Pradėjau žvengti, jis pamanė, kad sakau tiesą. Net sukaupęs jėgas atsistojo, ir apieškojo visus namus.

-Nu karočia, kodėl išėjo?-jis nesupratęs, kad jį apgavau prabilo.-net nespėjusios su manimi susipažint.

Ėmiau juoktis taip, kad tai turėjo skambėti, net lauke, ir mano akys užkliuvo už laikrodžio, kuris kabėjo ant sienos, priešais mane.

-O, ne!!!-surėkiau visa gerkle.-tuoj po darbo grįš tėvai. Hari?!-pakviečiau jį iš svetainės.

Užkimęs riksmas ataidėjo iki manęs.

-Ką?

-Mano tėvai tuoj grįš. Davai, varyk namo.-apžvelgęs virtuvės stalą ir kas dėjosi ant grindų atsakiau.

Girdėjau kaip jo žingsniai vis garsėja ir netrukus jis jau stovėjo prie durų.

-Neatssiiiiiiiidaarooo.-pradėjęs stumdyti duris suklykė kaip pana.

Nuėjęs nulenkiau rankena.

-Davai.-stumtelėjau jį su ranka, o pats uždariau duris.

Atsigręžęs greitai nušliaužiau į virtuvę. Išmečiau tuščius butelius, išploviau stikliukus ir su maike pravaliau alkoholiu aptaškytas grindis bei stalą. Tada nubraukdamas prakaitą delnu, pažvelgiau į laikrodį ir išgirdau lauke privažiuojantį automobilį.

-O, ne. Tėvaiii.-pradėdamas bėgti į savo kambarį staiga paslysdamas tėškiausi ant grindų.-Auuuuč.-lėtai atsistojau ir įėjau į savo kambarį.

Nusirengiau ir kritau į lovą. Bet staiga ausys išgirdo kažką trinksintį į duris ir į kambarį įėjo mama.

Rodyk draugams

Ketvirtadienis. Mokykla pustuštė, pradinukus seniausiai išleido namo, dėl remonto darbų, o mes trinamės tik todėl, kad kažkokia mokytoja sugalvojo, kad reikia parašyti paskutinį kontrolinį darbą. Igno taip pat nėra. Be jo mokykla atrodo dar tuštesnė ir niūresnė. Lėtu žingsniu žengiau per matematikos kabineto slenkstį. Klasėj buvo vos keli mokiniai, todėl buvo gan tylu ir mokytojas pažadėjo mus išleisti po dvidešimt minučių. Suskambus skambučiui visi susėdome į suolus ir sprendėme mokytojo užduotus uždavinius. Galva buvo apsunkusi, todėl sprendžiau labai lėtai. Praėjus dešimčiai minučių buvau tik baigusi antrą pratimą, o iš mano galvos jau garavo dūmai. Kitos dešimt minučių praėjo kaip valanda, sekundės slinko labai lėtai, vos ištvėrėme sėdėdami savo suoluose. Tik suskambėjęs mokyklos skambutis išgelbėjo mus nuo kančios.
Susibūrę į grupelę , ėjome link istorijos kabineto, kuriame turime rašyti kontrolinį. Stovėjome prie durų, kadangi mokytojos dar nė nebuvo mokykloje.

-Ko be nuotaikos?-staiga mane užkalbino Leila.

-Su, tik labai jaudinuosi dėl kontrolinio.-atsakiau jai apsimesdama, jog viskas gerai.

-Matau, kad be. O kontrolinio lengvesnio dar gyvenime nemačiau, duos lapus ant kurių bus klausimai ir po jais keli atsakymai, reikės tik pažymėti teisingą.-po šių žodžių ji atsirėmė nugara į sieną ir pažvelgė į mane.

O, kad taip gerai mokėčiau istoriją kaip ji. Vos paskaičius iškart viską žinočiau.

-Apie ką galvoji?-jos balsas išblaškė mano mintis.

-Ai, apie tokį draugą.-iš tiesų galvojau apie Igną, bet neįvardijau jo vardu, nes visi iškart pripuolę imtų klausinėt, kas mane su juo sieja.

-Apie kokį?-jos veide nušvito klausiama šypsena.

-Apie draugą, kurio labai seniai nemačiau.-buvau priversta jai meluoti.

-Koks jo vardas? Kaip atrodo? Pasakok.-iš jos burnos pasipylė krūva klausimų į kuriuos nežinojau kaip atsakyti.

-Jo vardas..Maiklas.-pasakiau jai pirmą vardą šovusį į galvą.-Maiklas, jo vardas.

-Maiklas ir Simona, gražiai skamba.-staiga ji pradėjo juoktis, o aš buvau paraudusi, nes vardas Maiklas slėpė Igno vardą.

-Nenusišnekėk.-staiga suskambėjo skambutis, o mokytojos nebuvo nė kvapo.

-Ką? Juk tai tiesa, tu tokia raudona.

-Ne, man tiesiog..karšta.-mokykloje tikrai buvo karšta, bet nei vienas nesugebėjo taip paraudonuoti, kaip aš.

-Matau, kaip ”karštaaa”.-ji nusijuokė, o mane tai privertė dar labiau parausti.

Staiga iš koridoriaus galo link mūsų pradėjo eiti kažkokia moteris. Jai priartėjus visi supratome, jog tai istorijos mokytoja.

-Mokiniai linkiu gerų vasaros atostogų, galite eiti namo.-mokytojos balsas nuskambėjo tarp storų mokyklos sienų.

-Tai nebus kontrolinio?-linksmai paklausė Mikas.

-Nebus, nebus. Juk sakė, geros vasaros, galim eiti namo.-Pasiimdama rankinę nuo palangės atsakiau.

-Ir jums geros vasaros.-už mano nugaros suriko Leilos balsas.

Visų nuotaikos iš karto pasitaisė. Šypsenos nedingo nuo veidų, o pašnekesiai skambėjo per visą gatvę. Neilgai truko kai buvau prie savo namų. Su visais atsisveikinau ir įėjau į vidų, numečiau tašę ant grindų, nusiėmiau batelius ir nuėjau į virtuvę. Besiblaškančios akys staiga užkliuvo už raštelio ant šaldytuvo. Nueidama prie jo pasiiėmiau raštelį į rankas, ir garsiai ėmiau skaityti.

*-*-*-*-*

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Birželio 13-oji.

Dienorašti.

Patark ką man daryti. Toji Simona į mane žiūri taip, lyg aš būčiau jos maistas, o ji būtų nevalgiusi visus metus. Kartais norisi jai pasakyti, kad atstotų, kad nesektų iki pat namų, kad nespoksotų visą pamoką į mane, bet visuomet kažkas tai padaryti sutrukdo arba ji staiga pasišalina. Nežinau ką padaryti, kad ji pagaliau atstotų nuo manęs, kad pagaliau įsimylėtų kokį bukagalvį ir jie draugautų ilgai ir laimingai. Nes sėdėdamas pamokoje jaučiu per nugarą bėgančius šiurpuliukus - tai jos akys bėgioja po mano kūną, lyg norėtų nurengti nuo galvos iki kojų pirštų. Juk mes, vaikinai taip turėtume žiūrėti į merginą, o ne jos į mumis. Ji dažniausiai per daug sau leidžia. Einu į parduotuvę, ji iš paskos, einu į mokyklą, ji iš paskos, einu namo, ji iš paskos, nesvarbu, kad jai visai nepakeliui, bet vistiek eina paskui. Ji lyg kokia musė skraidžioja aplink mane, daužyk kiek nori, vistiek atskris. Vienas ir tas pats. Gerai, žinau, kad tu man niekada neatsakysi, bet bent tau galiu papasakoti ką apie ją manau. IKI, ryt vėl susimatysim.

Lengvu mostu vaikinas užvertė dienoraščio lapus ir padėjo jį giliai į stalčių kur buvo tamsu ir niekas jo nepasiektų. Dideliais žingsniais eidamas ilgu koridoriumi priėjo virtuvę kurioje jo mama ruošė valgį. Nuėjęs į didįjį kambarį pamatė savo tėvą žiūrintį futbolo rungtynes. ”Negi visi privalo kažką veikti” - jo galvoje įsikibo mintis. Jis žūt būt norėjo su kažkuo pasikalbėti, paklausti ką jam daryti, nes pats atsakymų nesugalvojo, todėl supratęs, kad šiuo metu jis niekam nesvarbus po kelių minučių jau tūnojo savo erdvėje.

*-*-*20,30 val.*-*-*

-Ignai,- iš virtuvės pasigirdo mamos balsas.-ateik, paruošiau valgyt.

Lėtai ėjau tuo pačiu koridoriumi, kol priėjau valgomąjį. Atsitraukiau kėdę ir atsisėdau. Karštas maistas jau gulėjo ant stalo ir iš didelio puodelio arbatos veržėsi garai. Kol valgėm, visi tylėjom. Tėvas kaskart pasukdavo galvą į televizorių, mama stebėdavo sriubą, kuri vis dar virė puode ant dujinės, o aš dūsavau ir tikėdavausi, kad vis dėl to kažkas pasiklaus manęs, kaip šiandien mokykloje, ar gerai jaučiuosi, bet visi tylėjo dantis sukandę.
Viską baigęs pakilau nuo kėdės ir įdėjau lėkštę į kriauklę:

-Ačiū, buvo skanu.-garsiai sušukau mamai, kuri vis dar kramtė salotas.

Bet niekas manęs negirdėjo, niekas neatsakė. Jaučiausi lyg būčiau koks nematomasis.

Staiga vėl atsiradau savo kambaryje. Užsidariau duris, užsitraukiau užuolaidas, įsijungiau stalinę lempą ir atsisėdau ant lovos kampo. Pasukau galvą į dešinę pusę ir praskleisdamas ranka užuolaidą pažvelgiau pro langą. Lauke buvo sunku ką išmatyti. Matėsi tik mėnulio apšviestos gatvės, blizgantys keliai, bei medžių viršūnės nudažytos sidabriniais mėnulio dažais. Danguje nebuvo nei vienos žvaigždės kurios nusėtų taškais visas Los Andželo gatves ir takelius.

Užgesinau šviesą ir kritau į lovą. Stojo tiršta tamsa ir bauginanti tyla. Jau snūduriavau kuomet suskambo telefonas. Skambino Haris. ”ko jam?”-paklausiau savęs mintyse, pakeldamas ragelį ir glausdamas mobilųjį prie ausies.

-Nu.

-Klausyk, man reik, kad tu atvažiuotum.-jo balsas buvo permirkęs alkoholio.

-O kam? Juk jau vėlu, vakar nemiegojau iki trijų nakties, o šiandien vos akys laiko?-atsisėdęs išlemenau, ir supratau, kad jam į tai buvo nusispjaut:

-Reikia, labai reikia.-paskutiniai žodžiai prieš signalus, reiškiančius, kad jis padėjo ragelį.

Perbraukiau veidą rankomis ir kelis syk sumirksėjau. Teko skrist iki durų kaip balerinai, nes nenorėjau kad pastebėtų ar išgirstų mane tėvai. Atsirakinau garažą ir jau sėdėjau automobilio viduje. Užkurdamas variklį dar apsižvalgiau ar aplinkui nieko nėra ir išvažiavau iš kiemo.

*

Važiavau asfaltuotu keliu kuomet teko pasukti į keliuką vedanti jo namų link. Neilgai trukus atsidūriau milžiniškame kieme, prie didžiulio namo. Išlipau ir užrakinau mašiną. Vis dar nesupratau ko jam iš manęs reikia.

Rodyk draugams